Klaidos ir mitai

Klaidos ir mitai

Lietuva – viena iš jaunų draudimo paslaugų rinkų, todėl natūralu, kad žmonėms kartais stinga žinių apie įvairius draudimo produktus ir jų ypatumus. Žemiau pateikiame kai kurias klaidingas žmonių nuostatas, susijusias su gyvybės draudimu. Jas specialios apklausos metu apibrėžė rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus“.

Gyvybės draudimas = draudimas nuo nelaimingų atsitikimų

Tai netiesa. Gyvybės draudimas apima kur kas platesnį paslaugų spektrą. Gyvybės rizikos draudimas – tai finansinė apsauga natūralios mirties atveju. Kaupiamasis ir investicinis gyvybės draudimas – tai galimybė drausti gyvybę ir tuo pačiu kaupti lėšas ateičiai. Traumų ir kritinių ligų draudimas suteikia finansinę apsaugą, jei dėl ligos arba nelaimės žmogus miršta arba tampa nedarbingas. Pastarajai kategorijai reikėtų priskirti ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų – tai finansinė apsauga, jei įvykus nelaimingam atsitikimui žmogus miršta arba tampa nedarbingas.

klaidos ir mitai

Gyvybės draudimas man nereikalingas

Tai labai egoistiškas požiūris, nes mirties atveju draudimo išmoka atitenka mirusio žmogaus šeimai. Būtent jai draudimo lėšos yra itin reikalingos, kai šeima praranda maitintoją.

Draudžiantis pakanka minimalių sumų

Ši nuostata neteisinga nei teoriškai, nei praktiškai. Ilgametė praktika rodo, kad draudimo suma turėtų atitikti dvejų arba trejų metų būsimas išlaidas. Lietuvoje situacija paradoksali. Viena vertus, daugiau nei ketvirtadalis visų gyvybę draudžiančių žmonių renkasi minimalią 10 tūkstančių litų sumą. Kita vertus, tik vienas iš dvylikos mano, kad tokios sumos jo šeimai pakaks normaliai gyventi bent vienerius metus.

Vieneri metai

Nežinia kodėl Lietuvoje įsigalėjusi nuostata, kad netekusi maitintojo šeima vėl atsistoja ant kojų per vienerius metus. Tačiau praktiškai „atsigavimo“ laikotarpis gali trukti dvejus, trejus metus arba dar ilgiau. Būtent todėl rekomenduojama draustis tokiai sumai, kuri atitinka poreikius per ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį.

Paskolos, lizingas ir kiti finansiniai įsipareigojimai

Gyvybės draudimo išmoka idealiu atveju turėtų padengti visus šeimos finansinius įsipareigojimus: būsto paskolą, kitus kreditus, lizingo sutartis ir pan. Priešingu atveju – ar tikrai maitintojo netekusi šeima ramia širdimi atsisveikins dar ir su būstu arba automobiliu? Ir vien todėl, kad šeimos pajamų nebepakanka aptarnauti paskolas.

Gyvybės draudimas – tai finansinis įsipareigojimas

Taip mano dažnas žmogus. Tačiau tokiu atveju finansiniu įsipareigojimu turėtume vadinti ir paprasčiausią ant komodos stovinčią taupyklę, į kurią vis įmetame monetų. Taip pat ir visos gyvybės draudimo įmokos – tai kapitalas, kurį žmogus kaupia savo noru ir sau. Pinigai bet kuriuo atveju bus išmokėti arba pačiam apsidraudusiam žmogui, arba jo šeimai. O reguliarios įmokos – taip pat pozityvus aspektas, nes jos skatina laikytis finansinės disciplinos. Nėra ko slėpti – dauguma mūsų iš prigimties esame linkę išlaidauti. Na, o esant būtinybei žmogus dalį sukauptų draudimo įmokų visuomet gali atsiimti.

Draustis galiu tik aš pats

Netiesa, nes gyvybės draudimo sutartis galima sudaryti ir, pavyzdžiui, savo vaikų vardu. Galima kaupti pinigus vaikų ateičiai: jų studijoms, verslo pradžiai arba kitiems tikslams.

Gyvybės draudimo suma išmokama tik mirties atveju

Ne, nes išmoką žmogus gauna ir daugeliu kitų atvejų, pavyzdžiui, jei įvyksta nelaimingas atsitikimas, jei asmuo patiria traumą, suserga kritine liga, tampa nedarbingas ir kt.

Svarbiausia apdrausti vaikus

Netiesa, nes visų pirma reikia apdrausti svarbiausią šeimos maitintoją, kad nelaimės atveju šeima bent kurį laiką turėtų iš ko gyventi. Nepilnamečiai vaikai, kaip taisyklė, pinigų neuždirba, juos reikia išlaikyti. Todėl šeimos maitintojui mirus arba tapus nedarbingu visų pirma nukenčia vaikai. Kita vertus, tėvams apsidraudus gyvybe ir nutikus nelaimei, būtent vaikas gauna draudimo išmoką.